Turlojiškės akmens ir žalvario (bronzos) amžiaus stovyklavietė, esanti Kalvarijos savivaldybėje, pagrįstai laikoma viena iš svarbiausių bei labiausiai intriguojančių Lietuvos archeologinių vietų. Nors šis kultūros paveldo paminklas žinomas dar nuo tarpukario, naujausi Vilniaus universiteto ir tarptautinės tyrėjų komandos tyrimai jį nušvietė visiškai nauja šviesa. Vietovė ne tik atskleidžia taikų vėlyvojo neolito medžiotojų bei žvejų gyvenimą, bet ir saugo unikalius, sukrėsti galinčius to meto karybos pėdsakus.

Archeologų atlikti kasinėjimai Turlojiškės durpyne atskleidė maždaug 3000 metų senumo dramatiškų įvykių liudijimus. Mokslininkų vertinimu, ši pelkėta vietovė gali būti vėlyvojo bronzos amžiaus (apie 1000 m. pr. m. e.) ginkluoto konflikto vieta. Surasti unikalūs radiniai leidžia kalbėti apie vieną seniausių žinomų karinių susirėmimų ir masinių kapaviečių visoje Lietuvos teritorijoje.

Ši archeologinė radimvietė išsiskiria ypatingomis gamtinėmis sąlygomis – durpingoje, bedeguonėje aplinkoje itin gerai išsilaiko organinės medžiagos, kurios kitur būtų seniai suirusios. Todėl greta įprastų akmens amžiaus stovyklavietėms būdingų titnago dirbinių, archeologai čia aptinka neįkainojamų to laikotarpio ginklų bei kasdienės buities elementų, leidžiančių geriau suprasti mūsų protėvių gyvenseną ir kovas.

Turlojiškės archeologiniame komplekse Kalvarijos savivaldybėje aptikti „Kirsnos žmogaus“ (rastas 1930 m.) ir „Turlojiškės žmogaus“ (rastas 1949 m.) palaikai, atskleidę unikalios informacijos apie vėlyvojo bronzos amžiaus Lietuvos gyventojus. Naujausi laboratoriniai tyrimai nustatė, kad šie vyrai gyveno maždaug 895–55 m. pr. Kr., o antropologas Vytautas Urbanavičius, remdamasis išlikusiomis kaukolių savybėmis, atkūrė skirtingus „Kirsnos“ ir „Turlojiškės“ žmonių išvaizdos bruožus.