Nuo Liubavo į šiaurę už trijų kilometrų, Trempinių kaimo žemėse, buvusi dvarvietė. Prie jos stūkso paslaptingas, legendomis apipintas kalnas, vadinamas Koplyčkalniu. 2004 m. archeologai Koplyčkalnyje surado palaidojimus. Rasta žiedų, XVII a. monetų. 2009 m. pastatyta maža koplytėlė, yra medžio skulptūrų.

Legenda.

Kažin kuriame amžiuje, kažkuriais metais Trempinių kaimo vietoje buvę turtuolių laukai. Juose, garbindami pagoniškuosius dievaičius Perkūną, Patrimpą ir Pikuolį, plušėję varguoliai. Vidur tų dirvonuojančių laukų išdidžiai stūksojo kalnas, kurio viršūnę puošė keli ąžuolai.

Ir sumanė kartą šykštusis šeimininkas suarti gražuolį kalną, paliepė pakinkyti jaučius.

Dar neišarus nei vagos, sudrebėjo kalnas, jaučiai krito negyvi. Išsigandę artojai parskubėję turtuoliui viską papasakojo. Po kaimą pasklido kalbos, jog tai dievaitis Patrimpas davęs ženklą palikti šį kalną ramybėje.

Tai buvo pats artimiausias žemdirbių dievaitis. Tai jis prikeldavo rugio želmenį po žiemos miego, saugojo derlių nuo liūčių ir sausros, globojo gyvulius. Toje pačioje kalno viršūnėje esančių ąžuolų paunksnėje žmonės įrengė aukurą, o kaimą, Patrimpo garbei, pavadino Trempiniais.

Nenumaldomai slinko laikas, bekylantį dangun pagoniškojo aukuro dūmą pradėjo sklaidyti krikščionybės vėjai. Ilgainiui išdraskytoje šventvietėje teliko senieji ąžuolai...

Kai pagoniškąją šventynę visi pamiršo, beganantys kalne gyvulius piemenys tarp ąžuolo šakų kažką pastebėjo. Priėję arčiau jie išvydo šventosios Marijos paveikslą. Nustebę ir suglumę, nukabino tą paveikslą ir nunešė į Liubavo bažnyčią. Tačiau po nakties vėl jį aptiko ąžuole, senojoje vietoje. Kiek besistengė paveikslą pargabenti į bažnyčią, rytais jis vėl kabėdavo tarp ąžuolo šakų.

Suvažiavo daug kunigų, sugužėjo daugybė kaimiečių. Taką nuo senojo ąžuolo ligi Liubavo bažnyčios išklojo audeklais. Pagarbiai nukabinę stebuklingąjį paveikslą, kunigai nešė jį į bažnyčią, mergaitės po kojomis barstė pavasario pievų gėles, o procesija giedojo litaniją.

Šventosios Marijos paveikslas pasiliko Liubavo bažnyčioje.

O tame kalne, prie ąžuolo, Trempinių kaimo žmonės pastatė koplytėlę. Gegužės vakarais ten rinkdavosi melstis, giedodavo šventas giesmes. Kalną pavadino Koplyčkalniu.

Koplyčkalnio papėdėje tekėjo upelis. Netrukus žmonės prakalbo apie jo stebuklingąją galią. Nuo to upelio vandens aklieji praregėdavo, kurtieji vėl išgirsdavo paukščio giesmę, luošieji pasveikdavo. Žmonės skubėjo prie šventojo upelio, garbino Dievą ir jo atsiųstą dovaną – sveikatos šaltinį.

Betgi neilgai džiaugėsi kaimiečiai šiuo stebuklu. Dvaro panelės, išgirdusios apie pasveikusius žmones, nutarė tame upelyje išmaudyti savo apakusį šunelį. Šunelis praregėjo, tačiau stebuklingasis upelis išdžiūvo, nebėra koplytėlės nei šventųjų ąžuolų... Nyksta Trempinių kaimas, miršta senieji jo gyventojai, stūkso tiktai tas kalnas, lyg laukdamas kokio stebuklo...