Pačiame Lietuvos pakraštyje, vos vienas kilometras į pietus nuo vaizdingo Liubavo miestelio, stūkso išskirtinė vietovė. Tai prie pat valstybės sienos su Lenkija iškilusi 225 metrų virš jūros lygio kalva, vietinių vadinama Kačergų kalnu arba Kačergakalniu. Šiandien ši vieta traukia keliautojus dėl čia įrengto apžvalgos bokšto, dovanojančio kvapą gniaužiančius abiejų šalių kraštovaizdžius.

Legenda pasakoja, kad seniai seniai aukščiausioje kalno vietoje buvo pastatyta bažnyčia. Žmonės gyvenę tose vietose labai pasiturinčiai, todėl ir bažnyčiai aukodavę negailėdami. Bažnyčios kunigai buvę taip pat labai turtingi. O turtai visada gadina žmones. Taigi, jie puolė į nuodėmę: pradėjo nedorą gyvenimą, lošę kortomis iš pinigų, gerdavo, o ir su mergom neatsisakydavo paūžti.

Dievas jiems siuntė įvairius perspėjimo ženklus, tačiau žmonių akys buvo jų nereginčios, ausys negirdinčios. Jie regėjo prieš save tik spindintį auksą, girdėjo tik muziką ir nesitaisė. Tada užėjo choleros ir gumbo epidemijos, tačiau ir tai negelbėjo. Kunigai nuo dešimtinės nieko neatleido ir vis reikalavo iš žmonių dar daugiau ir didesnių aukų.

Tada Dievas paėmė iš Pragaro kačergą (Žarsteklį) ir trenkęs palei bažnyčią į kalną. Toje vietoje atsirado griovys. Tačiau žmonės suprato kaip Dievo norą kad pro juos tekėtų upelis. Dievui nieko kito neliko, kaip žmones pamokyti pačiu baisiausiu būdu.

Kūčių naktį, kai visi apylinkių žmonės suėjo į bažnyčią ant to kalno į Piemenėlių mišias, viduryje tamsios nakties, viduryje baltos žiemos trenkė į bažnyčią perkūnas ir nugramzdino ją į kalną giliai po žeme su visais joje buvusiais žmonėmis ir kunigais.

Dar ilgus metus Kūčių vakarais praeiviai girdėdavo aimanas ir keistus garsus, sklindančius nuo to kalno. Labai dažnai ir bažnyčios varpai skambėdavę.

Vidurį kalno dar ir dabar yra tas griovys, Dievo kačerga įmuštas, kaip liudijimas apie Kačergakalnyje pradangintą bažnyčią.