Iš pradžių šeimos vardas buvo Kreinzonai, kas pažodžiui išvertus iš jidiš kalbos reiškia „karūnos sūnus“. Vėliau pavardė buvo pakeista į Kronzon.

Filipovo miestelyje, netoli Suvalkų, gyveno giminingos Kronzonų ir Finkelšteinų šeimos. Šeimos susitiko, kai Shmueliui buvo apie 12 m., o Finkelšteinų dukrai apie 10 m. Tėvai pajuokavo, kad Shmueliui teks vesti šią merginą, tačiau Shmuelis apsidairęs pamatė 3 m. Chają ir tarė: „Ne! Aš vesiu shvartzke (brunetę)“. Ir tada parodė į Chają. Pažadą ištęsėjo. Kai būsima nuotaka užaugo ir buvo gautas rabino leidimas (nes šeimos buvo giminingos), jie susituokė. Šeima užaugino 3 dukras ir 3 sūnus. Shmuelis ( 1865-1934 m.) ir Chaja (1872-1936 m.) Kronzonai. Anūkas Saabia pasakoja, kad senelis puikiai mokėjo Bibliją, linksmindamasis su draugais jis cituodavo ištisus skyrius. Įspūdinga tai, kad mokėjo ne tik nuo pradžios iki pabaigos, bet ir nuo pabaigos iki pradžios, o jei kas nors įkišdavo kaištį į jo Bibliją, galėjo tiksliai nurodyti žodį, esantį po segtuku kiekviename puslapyje.

1911 m. S. Kronzonas pastato 2 aukštų pastatą tuo metu vadinamos Turgaus ir Varšuvos gatvių kampe, o 1912 m. greta Varšuvos g. dar vieną 2 aukštų pastatą, kuriame įkuria mechanikos dirbtuves. Verslas auga ir klesti, tačiau prasidėjus I-ajam pasauliniam karui šeima pasitraukia iš miesto. Pasitraukus frontui, grįžo ir atstatinėjo namus bei verslą.

1922 m. Leibušas Kronzonas jau registruojamas kaip praktikuojantis gydytojas, žinomas ir gerbiamas specialistas Kalvarijoje. Shmuelis Kronzonas garsėjo kaip žemės ūkio mašinų taisymo dirbtuvių savininkas. Be to, S. Kronzonas valdė ir tabako verslo įmonę, kuri sėkmingai vykdė savo veiklą. S. Kronzono valdomame pastate 1922 m. įkurta Centrinio žydų banko atstovybė. Tuo metu ji buvo „vienas iš didesnių bankų, turėjusių išplėtotą savo įstaigų tinklą visoje šalyje.“ Bankui priklausė 85 liaudies bankai ir keli skyriai, todėl operacijas atlikdavo visoje šalyje. Raštvedyba banke buvo tvarkoma jidiš kalba, išskyrus viešas operacijas, kurios buvo tvarkomos valstybine lietuvių kalba. 1927 m. Kalvarijoje jis turėjo 246 klientus. S. Kronzonas verslą pradėjo tris kartus: prieš I-ąjį pasaulinį karą, karo metu Ukrainoje ir po karo vėl Kalvarijoje. Visi 6 šeimos vaikai buvo labai gabūs ir gavo puikų išsilavinimą.

Gydytojo Leibušo ( Leibush) ( 1896-1941 m.) ir žmonos Bellos ( 1904-1941 m.) šeimoje augo 2 dukros – Mina ir Chaja. Gyveno ir dirbo Kalvarijoje. Šeimoje Leibušas laikytas gabiausiu vaiku, nes, pavyzdžiui, norėdamas išmokti anglų kalbą, jis išmoko žodyną ir gramatikos vadovėlį atmintinai.

Po tėvų mirties 1936 m. iš Vytauto g. persikraustė gyventi į pastatą, esantį Laisvės g. 2 bei Dariaus ir Girėno g. sankirtoje. Šeima išžudyta Holokausto metu, 1941 m. rugsėjo 1 d. Marijampolėje. Gydytoja Bella ( 1899-1994 m.) ir vyras prof. Arkadijus (Arkady) Merkovas (gydytojas). Bella po 1914 m. įvykdytos visos šeimos deportacijos prieš I-ąjį pasaulinį karą negrįžo į Lietuvą, gyveno Ukrainoje.

Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui išvyko į Maskvą. 1948-1953 m. Arkadijus buvo ištremtas į Sibirą. Bella su vyru susilaukė 2 dukrų. Šeina (Jenia) (1901-1943 m.) dėl sveikatos problemų nebaigė medicinos studijų. 1925 m. ištekėjo už advokato Mendel (Monia) Bokšickio (Bokshitzki) (1898- 1941 m.). Buvo aktyvi visuomenininkė, padėdavo broliui Leibui gydyti pacientus. Iki 1939 m. gyveno Alytuje, vėliau persikraustė į Vilnių, nes, Mendelio nuomone, Vilniuje buvo geresnės galimybės veikti, vystyti verslą. 1941 m. prasidėjus nacių okupacijai Lietuvoje, kartu su šeima buvo kalinta Vilniaus gete. Vyras nužudytas tais pačiais metais, o sūnus išvežtas į koncentracijos stovyklą Estijoje 1943 metais. Prieš pat geto likvidavimą 1943 m. kartu su dukra ji pabėgo iš geto ir bandė slapstytis, tačiau po kelių savaičių buvo surasta ir nužudyta. Sheina ir Mendelis žuvo Holokausto metu. Dukra Lilya ir sūnus Saabia išgyveno ir išvyko į Izraelį. Gydytojas Abraša (Abrasha) (1903-1977 m.) ir žmona Berta (1908-1944 m.), žmona Rakchelė (1917-2008 m.). Berta, dvi dukros Simair ir Geta, sūnus Shmuelis (pavadintas senelio Shmuelio Kronzono garbei) žuvo Holokausto metu.

Visi Kronzonų šeimos vaikai buvo labai gabūs, puikiai mokėsi, baigę mokyklas buvo apdovanoti aukso medaliais. Tačiau Abrašos nedomino mokslai, jam labiau patiko daužyti kaimynų langus, mėtyti akmenis. Kai ateidavo skųstis tėvui Shmueliui Kronzonui, vienam stambiausių Kalvarijos verslininkų ir labai išmintingam žmogui, sūnus atsakydavo: ,,Aš nekaltas, jei jis pasitaikė akmens skridimo trajektorijoje“.

Vieną dieną tėvas pasikvietė sūnų ir išdėstė, kad, kol jis gyvas, visus vaikus rems ir padės kiek galėdamas, tačiau jam mirus, visi turi gebėti pasirūpinti savimi, jeigu nenori mokytis, turi išmokti amato. Buvo susitarta ir Abraša išvyko mokytis laikrodininko amato į nedidelį miestelį. Shmuelis Kronzonas prisakė meistrui laikytis griežtos tvarkos mokant sūnų. Abraša apsigyveno laikrodžių meistro dirbtuvėse, kuriose gavo suolą nakvynei. Patalpos buvo nešildomos, už nešant išpiltus pietus buvo baudžiamas pliaukštelėjimu. Ilgai netrukus Shmuelis Kronzonas vieną naktį išgirdo daužant duris. Paklausęs ,,Kas ten?“, išgirdo atsakymą: ,,Abraša grįžo mokytis!“. Praktinis mokymas davė puikų rezultatą. Abraša per vienerius metus baigė dvi klases. Jis, kaip ir kiti jo broliai ir seserys, mokyklą baigė aukso medaliu. Kai Abraša studijavo mediciną, jis kartu mokėsi Berlyne groti smuiku. Baigęs medicinos ir muzikos studijas Romoje, „Abrasha“ taip pat baigė muzikos studijas ir netgi koncertavo viešuose koncertuose, įskaitant ir Berlyną. Ne tik jo kruopštumas, bet ir tėvo pamokos lydėjo visą likusį gyvenimą. Vedė Bertą Pruzhan, gyveno Kaune iki geto suformavimo. Abraša buvo išgabentas į Kaiservaldo stovyklą netoli Rygos, vėliau į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje, išgyveno iki karo pabaigos. Berta kartu su 3 vaikais sudegė gyva likviduojant getą 1944 m. Jauniausia dukra Geta gimė likus vienai dienai iki geto uždarymo, o mirė paskutinę geto egzistavimo dieną.

Po išlaisvinimo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos Vokietijoje Abraša sužinojo, kad neteko visos šeimos. Gyvendamas Vokietijoje sutiko gydytoją iš Šiaulių Rachelę Kaminetz, susituokė ir 1949 m. išvyko į Izraelį. Susilaukė sūnaus ir dukros. Gydytoja Rachelė (1906-1943 m.) su vyru Herzls (1904-1962 m.) Bergeris augino 3 sūnus ir dukrą. 1933 m. išvyko į Palestiną (Izraelį). Rachelė medicinos studijas pradėjo Palerme Italijoje, baigė Jėnos universitete (Vokietija), kur ir susitiko su būsimu vyru Herzl.

Vykdama studijuoti į Italiją Rachelė nemokėjo kalbos, tad prieš kelionę nusipirko italų kalbos vadovėlį ir kelionės metu išmoko pakankamai, kad galėtų susikalbėti bei pradėti studijas. 1933 m. Herzl apsigynė daktaro disertaciją, tačiau Hitleriui įvedus antisemitinius apribojimus, panaikinti visi žydų moksliniai laipsniai. Rachelė ir Herzl susituokė ir 1933 m. išvyko į Palestiną (Izraelį). Šiuolaikiniai Jenos universiteto tyrėjai pateikė Herzl disertaciją pakartotiniam svarstymui, po kurio universiteto taryba nusprendė suteikti daktaro laipsnį „cum laude“ po mirties. Herzl buvo žurnalistas, laikraščio redaktorius, Izraelio parlamento narys. Inžinierius Zalmanas (1907-1978 m.) vedė Lizą (1905-1977 m.), šeimoje augo 3 sūnūs, tarnavo Lietuvos karinėse oro pajėgose. Inžinieriaus studijas baigė universitete Kaune, planavo siekti matematikos doktorantūros, kreipėsi į universiteto rektorių prašydamas likti dirbti asistentu. Rektorius buvo sužavėtas Zalmano gebėjimų ir pasiekimų, tačiau atsakė, kad ,,...aš jau turiu vieną žydą“. Zalmanas vedė Lizą Meizel, 1935 m. išvyko į Palestiną (Izraelį), susilaukė 3 sūnų. Estera Stein, Chajos Kronzonienės sesuo, gyveno ir ištekėjo JAV, bet palikusi vyrą grįžo į Lietuvą ir apsigyveno kartu su sesers šeima Kalvarijoje. Sesers vaikai ir anūkai ją vadino tiesiog „teta Estera“.

Kaip prisimena Jenios (Šeinos) ir Mendelio sūnus Saabia, ,,Kronzonų šeima visada buvo labai artima ir visada susirinkdavo namuose Kalvarijoje, net ir tada, kai pasklido po pasaulį.

Ginto ratai

Ginto ratai