Šioje vietoje prie stebuklingu laikomo šaltinio nuo seno stovėjo Deivoniškių kaimo kryžius. Kryžius ir stebuklingasis šaltinis išgarsėjo XIX a. pradžioje, kai buvo patikėta stebuklingais išgijimais. Kasmet per Sekmines šioje vietoje rinkdavosi žmonės ir buvo aukojamos šv. Mišios. Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. organizavus talką, sutvarkyta kryžiaus ir šaltinio aplinka, nutarta pastatyti koplyčią bei tęsti maldingumo tradicijas. Iš pradžių prie kryžiaus buvo įrengta laikina koplytėlė, joje per Sekmines buvo aukojamos šv. Mišios. 1991 m. pastatyta mūrinė koplyčia (arch. Laimanas Masilionis), o per Sekmines pašventinta. Dabar per Sekmines šioje vietoje aukojamos šv. Mišios, susirenka daug vietos gyventojų ir maldininkų iš visos šalies. Kryžių kalnelyje prie koplyčios pastatyti keli kryžiai, koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra, skirti krašto politiniams kaliniams, žuvusiems partizanams atminti. 2001 m. pagal seną fotografiją atstatytas senasis medinis kaimo kryžius (aut. Romas Jasenauskas, Algirdas Jasinskas).

Legenda:

Jurgiui Bendaravičiui, Kalvarijos Santaikos sūdo voznui (šaukoliui), kelis atvejus prisisapnavo, esąs pas žydą skryniuoj paveikslas, idant eitų, išpirktų ir pastatytų Deivoniškių sodžiaus dauboje kryžių, užkabytų, tai būsęs didelė pagelba. Paklausė J. Bendaravičius sapno, atrado pas žydą Panelės Švenčiausios abrozą ir, kaip buvo per sapną įsakyta, pastatė dauboje, gale savo brolio šniūro, netoli Sūduonios tilto, kryžių, užkabino apačioj mūkelės tą paveikslą.

Tankiai paskui J. Bendaravičius atsilankydavo pas minėtą kryžių, atsiveždavo pyragaičių ir kitokių skanumėlių, su kuriais viliodavo vaikus pas naują kryžių. Ten liepdavo vaikams pasimelsti (pas kryžių) ir apsiprausti arba atsigerti iš šaltinuko palei kryžių.

Netrukus motinos užtėmino, kad vaikai, kurie pirma sirgo, greit visi pasveiko. Pradėjo žmonės ir iš toliau gabenti sergančius vaikus ir suaugusius ligonius.

(Ištrauka iš knygelės „Deivoniškių kryžius“ išleistos 1897 m. spaustuvėje „Garso Amerikos lietuvių“)