Petras Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime (dabar – Marijampolės rajonas), valstiečių Bernardo (1858–1901) ir Elenos (Rašytiniūtės, 1866–1937) Klimų šeimoje. Šeimoje užaugo keturi vaikai: Petras Klimas turėjo brolius Sergijų (1885–1941) ir Adolfą (1889–1985) ir seserį Marijoną (Kamantauskienę, 1899–1931). Būsimasis valstybininkas mokėsi Liudvinavo ir Kalvarijos pradinėse mokyklose, nuo 1901 m. – Marijampolės gimnazijoje. Ją baigęs 1910 m. įstojo į Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultetą. Dar mokykloje pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. Būdamas studentu, Petras Klimas įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, liberalaus jaunimo žurnalo „Aušrinė“ redakcijai, rašė straipsnius apie Lietuvą rusiškajai „Granato“ enciklopedijai.

Po studijų 1915 m. vasarą Petras Klimas atvyko į Vilnių. Nuo tada jo vadovaujama lietuviškoms mokykloms skirtų vadovėlių rengimo komisija prie Lietuvių mokslo draugijos per trejus su puse metų parengė ir išleido apie 50 įvairių mokymo leidinių. Pats Petras Klimas parašė vadovėlius „Lietuvių kalbos sintaksė“, „Lietuvos žemės valdymo istorija“, „Lietuvių senobės bruožai“ ir sudarė chrestomatiją „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“. Petras Klimas dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete. Parengė Vilniaus lietuvių politikų valstybės sienos sampratą pagrindusią studiją „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“, prisidėjo rengiant politinius dokumentus. 1916 m. lapkritį gimtinėje už okupacinei valdžiai nelojalius pasisakymus jis buvo areštuotas ir apie tris mėnesius kalintas. Žinomas publicistas buvo laikraščio „Lietuvos aidas“ pirmasis faktinis redaktorius. Pirmojo pasaulinio karo metų aktualijas ir veiklą 1916–1919 m. užfiksavo dienoraštyje.

Petras Klimas dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba), iki 1918 m. vasario 15 d. dirbo jos sekretoriumi. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Dirbo Lietuvos Tarybos Valstybės ribų, Finansų (vėliau – Biudžeto), Konstitucijos, Įstatymų redagavimo, Administracijos, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijose. Nuo 1919 m. spalio 15 d. priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Nepartinių frakcijai.

Petras Klimas tapo vienu iš pirmųjų 1918 m. lapkričio 11 d. įkurtos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų. 1919 m. dalyvavo Paryžiaus Taikos konferencijoje, o 1920 m. – taikos derybose su Sovietų Rusija. Jau 1919 m. spalio 24 d. tapo Užsienio reikalų ministerijos valdytoju, o gruodžio 15 d. ‒ viceministru. Trumpą laiką 1921 m. pabaigoje faktiškai vadovavo šiai ministerijai.

1920–1923 m. Petras Klimas skaitė Lietuvos priešistorės kursą Aukštuosiuose kursuose ir iš jų išaugusiame Lietuvos universitete. Parengė istorijos mokslo darbų, politinių dokumentų rinkinių ir istorinių šaltinių publikacijų, kaupė istorinę medžiagą, saugomą įvairiose Europos paveldo institucijose, kolekcionavo lituanistinį paveldą. Paruošė Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ (1936) skyrių apie naujausiąjį laikotarpį. Bendradarbiavo spaudoje, mokslo ir politikos žurnaluose, parašė atsiminimus. 1921 m. liepos 6 d. Petras Klimas vedė, su žmona Bronislava (Mėginaite, 1892–1957) užaugino dukrą Eglę (1922–2008) ir sūnų Petrą Vytautą (1930–2019).

Nuo 1923 m. rugsėjo vidurio Petras Klimas dirbo Lietuvos atstovybėse užsienyje: iš pradžių vadovavo pasiuntinybei Italijoje, nuo 1925 m. gegužės 20 d. tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje. Reziduodamas Paryžiuje, nuo 1926 m. kovo 22 d. tas pačias pareigas ėjo ir Belgijoje (iki 1940 m. gegužės 28 d.), nuo 1930 m. vasario 28 d. Ispanijoje (iki 1939 m. kovo pabaigos), nuo 1930 m. kovo 20 d. Portugalijoje ir nuo 1931 m. gegužės 19 d. Liusemburge (iki 1940 m. gegužės 10 d.). Dažnai atstovaudavo Lietuvą Tautų Sąjungos sesijose.

Antrasis pasaulinis karas Petras Klimą užklupo Paryžiuje. Vokiečiams okupavus Prancūziją, o sovietams Lietuvą, Petras Klimas įsikūrė Pietų Prancūzijoje – Viši, vėliau Graso mieste. Buvo Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio pirmasis pavaduotojas, toliau atstovavo Lietuvai Prancūzijoje. 1943 m. rudenį Vokietijos valdžios atstovai areštavo lietuvių diplomatą, kalino jį koncentracijos stovyklose. Tik 1944 m. kovą jis buvo sugrąžintas į Lietuvą. Karui baigiantis, kai Lietuvoje vėl įsitvirtino sovietinė santvarka, Petras Klimas buvo suimtas ir kalintas Čeliabinsko srities (Rusija) lageriuose. Iš tremties grįžo 1954 m. pabaigoje, apsigyveno Kaune.

Petras Klimas mirė 1969 m. sausio 16 d., palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Šaltiniai:

https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35532&p_k=1&p_t=168657&p_a=1745&p_kade_id=10